PROLOGUE: ☆ The End ☆
„Leidimo jam reikia ne mane išgelbėti. Leidimo jam reikia per mane sunaikinti viską.“
Išgyvenusi tragišką avariją, šešiolikmetė Doloresa išvyksta pas nepažįstamą močiutę į nuošalų Anglijos miestelį Eversheidą. Jo gyventojai saugo tamsią paslaptį – visi griežtai laikosi taisyklės pamiršti praeitį, nekalbėti apie naktį po kurios iš miestelio kadaise pabėgo Doloresos motina. Tačiau Doloresos atvykimas iškelia klausimus, į kuriuos niekas neskuba atsakyti.
Kol šalia miestelio vyksta kruvini išpuoliai, tikrasis siaubas prasideda Doloresos sapnuose. Kaskart užmerkusi akis, ji susitinka Demetrijų – mįslingą, pavojingai žavingą vaikiną. Jis siunčia šiurpias ateities vizijas ir žada jas sustabdyti tik su viena sąlyga – jeigu Doloresa atiduos jam savo kūną bei protą.
Kuo stipresni jausmai liepsnoja Demetrijui, tuo labiau jo galia veržiasi į tikrovę, kurdama antgamtinį chaosą. Vienintele Doloresos atrama tampa Sebastianas – vaikinas, nešantis šviesą į jos niūrią kasdienybę. Atsidūrusi tarp dviejų vaikinų ir dviejų pasaulių, Doloresa privalo priimti pasirinkimą, nuo kurio priklauso ne tik jos pačios, bet ir viso pasaulio likimas.
„ĮSILEISK MANE“ – tai tamsi, užburianti ir pavojinga istorija apie meilę, sapnus ir košmarus, apie vidinius demonus bei žmogiškus pasirinkimus, už kuriuos tenka mokėti krauju.
PROLOGAS
☆ PABAIGA ☆
“ Didinga ne ta siela, kuri gali atleisti, o ta, kuriai atleidimo nereikia.”
– Ei, ar kas nors čia yra?
Mano balsas nuskambėjo per tamsos bedugnę tarsi vienas lašas vandens, nukritęs į išdžiūvusio šulinio dugną, pradinges be jokio aido, nepalikdamas pedsako.
Sumirksėjau. Ar bent pabandžiau. Neįmanoma suprasti, ar mano akys atvertos, ar apskritai dar turiu kūną. Jaučiuosi besvorė, pluduriuoju absoliučios tylos jūroje.
Kur aš? Kas man nutiko?
Logika sako, kad turėčiau klykti, blaškytis, panikuoti. Tačiau mano krūtinėje neplaka širdis, plaučiuose nėra karštligiško oro šūksnio. Niekas mano viduje ne trukcioja ir ne dreba.
Surikau be garso., pabandžiau priversti protą susikaupti. Lėtai pabandžiau pakelti rankas ir delnu prisiliesti prie krūtinės. Jaučiu tik menką drabužio audinio blėstantį odos prisiminimą po juo, ir stipriai paspaudžiu.
Jokio dūžio. Jokio ritmiško virpesio. Nieko.
O.
O, ne.
Mano pirštai pakyla instinktyviai, griebdamiesi už kaklo pagrindo, karštlingai ieškodami atramos prieš realybę, kurios vis dar neįstengiu priimti. Jie virpa, spausdami pirštų galiukus į minkštą įdubą po žandikauliu, desperatiškai ieškodami pažįstamo dvigubo gyvybės dūžio. Gyvybės, kuri dar čia. Kuri dar kovotų. Kuri vis dar būtų mano.
Nieko. Absoliučiai nieko.
Iš mano lūpų išsiveržia tuščias, trapus garsas – duslus atodūsis, kuris niekur neveda. Jis ištirpsta ore dar nespėjęs pavirsti riksmu.
Šaltis ne tiesiog paliečia mano odą – jis panirsta giliau. Įsigeria tiesiai į kaulus ir susirango pilvo apačioje, šliauždamas aukštyn, kol užima tuščią ertmę, kurioje kadaise plakė mano širdis. Jis apsivynioja apie šonkaulius tarsi laukinė erškėtrožė kapinėse, patogiai įsikurdamas paliktoje tuštumoje.
Tuščia. Tai viskas, kas iš manęs liko.
Suvokimas užplūsta ne su šoku, o su gąsdinančiu, absoliučiu aiškumu. Manęs nebėra. Manęs tikrai nebėra.
Keista, bet nėra jokio adrenalino, jokio desperatiško noro bėgti. Panikai reikia kūno, bandančio išgyventi; baimei reikia kažko, ką dar galėtum prarasti. Tai tiesiog visiška, kankinanti ramybė.
Aš mirusi.
Tiesa užgula mane tarsi paskutinė, lėtai blėstanti liūdnos dainos nata. Nėra jokios aklintose šviesos. Jokio auksinio tunelio. Jokio šilto zagrljajo, laukiančio kitoje uždangos pusėje. Tik vandenynas, juodas kaip naktis be mėnulio.
Apsikabinu save – ar bent jau tai, kas iš manęs liko. Liesti savo odą – tai tarsi bandyti apkabinti dūmus.
Keliai neatlaiko ir atsitrenkia į žemę. Džiaugiuosi bent švelniu smūgio pojūčiu, tačiau mane suparalyžiuoja siaubas, kai suprantu, kad tai nesukelia jokio garso. Susiriečiu į kamuoliuką, prispausdama kaktą prie nematomos žemės, palaužta naštos, kurią jaučiu tik aš viena.
Praveriu burną, bet nežinau, ko prašyti. Pagalbos? Atleidimo? Antro šanso? Nežinau, kaip orientuotis šioje vietoje. Nežinau, kaip būti mirusiai.
Čia nieko nėra. Galiausiai mes liekame visiškai vieni.
Šis suvokimas nėra aštrus – tai gilus, kankinantis skausmas pačioje sielos šerdyje. Tai toks skausmas, kuris išskobia tave iš vidaus, versdamas jaustis tarsi nukritęs lapas, kurį vėjas be jokios priežasties neša tūkstančius mylių per dykynę. Maniau, kad mirtis atneš ramybę. Bejėgišką lengvumą. Išsilaisvinimą. Vietoj to jaučiuosi taip, tarsi būčiau ištrinta iš egzistencijos taip tyliai, kad visata net nepastebėjo. Maniau, kad esu pagrindinė savo gyvenimo herojė, bet istorija tęsėsi ir be manęs.
Jei aš mirusi, kodėl ši vienatvė vis dar mane laužo?
Mano gerklė užsiveria, ir šįkart garsas, išsiveržęs iš manęs, yra žalias, sutriuškintas raudojimas.
– Maldauju...
Net nežinau, ko prašau.
Praeina sekundės arba šimtmečiai. Lėtai, dusinanti tamsa aplink mane pradeda skirtis tarsi šlapias rašalas, lašantis į skaidrų vandenį, retėjanti kraštuose, virpanti į šešėlių formas. Jie stiebiasi ir linksta, beveik primindami žmones, jei žiūriu pakankamai ilgai, bet išslysta tą pačią akimirką, kai bandau į juos susitelkti.
Atsistumiu ir žengiu dvejojantį žingsnį į priekį. Žemė po kojomis atrodo tvirta, bet pėdos nutirpusios. Jokių vartų. Jokio tilto. Jokios šviesos. Niekas nešaukia mano vardo.
– Aš nesuprantu, – sušnabždu tamsai.
Tyla.
– AŠ NESUPRANTU!
Riksmas išplėšia mano krūtinę – šiurkštus, laukinis balsas, kurį tik vos atpažįstu kaip savo.
Vėl sukritusi ant žemės, pritraukiu kelius prie krūtinės ir užmerkiu akis. Galbūt, jei užmigsiu, atsibudusi suprasiu, kad tai tik košmaras. Neprisimenu, kaip miriau. Mano protas – tuščia lenta. Taip. Tai tik sapnas. Pats baisiausias, vienišiausias sapnas, kokį esu turėjusi.
Laikas praranda bet kokią prasmę. Tai galėjo būti akimirka arba tūkstantis kankinančių metų.
Atsiminimo blyksnis virpteli mano sąmonės pakraštyje – sėdžiu galinėje automobilio sėdynėje, atverčiu knygą, variklio ūžesys...
Mano akys atsiveria. Pro besisukantį rūką tamsa aplink mane pradeda pulsuoti. O tada atsiranda šviesa.
Ji nėra balta ar auksinė, kaip rašoma pasakose. Tai blausus, mirgantis gintaras – tiksliai toks sutemų atspalvis prieš pat saulei pasiduodant nakčiai.
Oras užstringa mano gerklėje. Šviesa supulsuoja kartą. Du.
Negalvodama, be jokio baimės šešėlio, judu link jos. Baimė reikalauja galimybės ką nors prarasti, o aš nebeturiu ko atiduoti. Ištiesiu ranką, mano pirštai-šešėliai paliečia švytėjimo kraštą.
Šiluma sprogsta mano viduje.
Pirmiausia tai švelnus saulės karštis, prasiveržiantis pro debesis. Tada jis pavirsta į deginantį spragsinčios ugnies liežuvį, ir galiausiai – į viską prarijančią prisiminimo, kuris priklauso ne man, liepsną.
Šis prisiminimas įgauna kvapo pavidalą: šlapio žvyro, drėgnų samanų ir pūvančių rudens lapų. Jis kvepia baime ir šviežiu kapu, bet po visu tuo jis kvepia įniršingai, neįtikėtinai gyvai – kaip gilus miškas po liūties, kai žemė atgimsta kažkuo nauju.
Užspringęs garsas išsiveržia iš mano gerklės.
– Maldauju... – mano balsas lūžta, išplėštas tiesiai iš gyvo sielos centro.
O tada aš tai pajuntu.
Kažkas prisiliečia prie mano skruosto. Taip švelniai. Taip neįtikėtinai atsargiai, kad man atrodo, jog tai tik vaizduotė. Tačiau pro auksinį rūką iškyla figūra – išsiliejusi, neaiški, bet stovinti tiesiai šalia manęs.
Jo vienatvė perveria uždangą, smogdama į mano sielą gąsdinančiu intensyvumu. Jaučiu jo šešėlinius delnus, siekiančius mano proto chaosą, įtvirtinančius mane, užliejančius netikėta, gilia ramybe. Jaučiu tai, nes užtikrintai žinau – aš nebinesu viena. Ir kažkur giliai viduje žinau, kad mano buvimas atneša jam tiksliai tokią pačią ramybę.
Šiluma pradeda mirgėti tarsi paskutinė žvakė, kovojanti prieš tamsą kambaryje, pilname šešėlių. Bandau pravirkti, kai ramybė pradeda slysti šalyn, bet mano kūnas pamiršo, kaip verkti.
O tada... jis prabyla.
Jo balsas kupinas geliančios gėlos ir trikdančios netekties, nereikalaujantis nieko daugiau, tik mano sutikimo.
– Įsileisk mane.
Žodžiai nesklinda oru; jie aidi tiesiai mano galvoje, vibruoja kauluose, išraižyti pačiame sielos audinyje.
Nesuprantu, ką jis turi omenyje, bet kiekvienas mano instinktas klykia priešintis. Nusisuk. Bėk į tamsą. Išsigelbėk. Nes tie trys žodžiai jam reiškia viską.
Jis jaučia mano dvejones.
– Įsileisk mane.
Balsas vėl pasigirsta iš pulsuojančios oranžinės šviesos, kur stovi jo šešėlis. Figūra pakelia ranką. Tarsi prisukta prie jo nematomu siūlu, pakeliu savąją, kad prisiliesčiau.
– Įsileisk mane...
Nematomas barjeras stovi tarp mūsų – stiklo siena, sukurta vieninteliam tikslui: laikyti mus atskirai. Bet kai mūsų pirštų galiukai susiliečia, siena sutrupa į milijoną tylių šukių.
Auksinė gija išsiveržia iš mano krūtinės, susipindama su spindinčia sidabrine gija, ištekančia iš jo. Tą akimirką, kai jos susijungia, per tamsą nuskamba melodija – tokia graži ir smurtinė, kad skaudina. Dainuojanti apie skausmą ir džiaugsmą, ekstazę ir ašaras, gyvenimą ir mirtį.
Mes kartu panirstame į besisukančią, sidabriškai oranžinę miglą, ir jis pradingsta po mano oda.
BUM.
Smurtinė jėga trenkia į mano krūtinę, tarsi pats pasaulis įsiutęs atmestų mano buvimą kitoje pusėje. Dūris į saulės rezginį yra absoliutus, aštrus ir galutinis.
Užspringstu oru, rankomis griebdamasi tuštumos, kai krūtinė įdumba. Blėstančios sutemų šviesos taškas tolsta neįtikėtinu greičiu, nusinešdamas ir ramybę.
– Ne! – išrėkiu, gerklė aštri ir draskoma. – Prašau, neišeik!
Siekiu jo vėl iš visų jėgų, kurias dar turiu – savo balsu, savo protu, savo sutriuškinta siela.
– Maldauju... nepalik manęs! Prašau!
Mano desperatiški šauksmai negauna jokio pasigailėjimo.
Pasaulis sutrupa. Žemė po manimi išsisklaido, ir nepakeliama, dusinanti našta užgriūva mane. Mano širdis smurtiškai atgimsta, tvyksnodama į šonkaulius tarsi peilis. Tamsą akimirksniu praryja aklina, kankinanti šviesa.
Garsas smogė kitas – smūginė banga, kuri šiurkščiai grąžina mane į realybę.
Priverčiu savo sunkias akis atsidaryti.
Pasaulis yra neryškus, iškraipytas aštrių raudonų ir mėlynų šviesų ruožas, skaudžiai tvinksintis galvoje.
Pirmasis dalykas, kurį mano akys sugeba užfiksuoti, yra virš manęs pasilenkusi moteris. Ji laiko segtuvą, jos greitosios pagalbos uniforma ištepta tamsiu, šlapiu purvu.
Bandau atsikelti, ir jos akys susiduria su manosiomis. Akimirkai spalva visiškai dingsta iš jos veido.
– Kaip...? – jos balsas virpa, vos girdimas pro kurčiuojantį ūžesį ausyse. – Tu... tu buvai mirusi.
Žiūriu į ją, mano protas sukasi, visiškai nesugebėdamas apdoroti jos žodžių. Bandau pajudinti kojas, bet kūnas atsisako klausyti. Lėtai, kankinamai pasuku galvą, ir vaizdas priešais mane pagaliau įgauna formą.
Ir tada suprantu, kodėl ji taip pasakė.
– Aš turiu čia vieną gyvą! – moteris sušunka per petį kitiems medikams.
Scena, išsidėsčiusi priešais mane, išplėšta tiesiai iš košmaro.
Susuktas metalas, apdegusi guma ir sudaužytų, liepsnojančių automobilių kapinės, išbarstytos po greitkelį. Stori, deguto juodumo dūmų stulpai užkemša dangų, kildami aukštai į naktį. Mirksintys avariniai žibintai dažo sulaužytą kraštovaizdį kraupiais purpuro ir mėlynumo atspalviais. Sirenos tęsia savo aštrų, begalinį klyksmą, bet net jų riksmas nėra pakankamai garsus, kad užgožtų siaubą, kylantį iš nuolaužų – užkimusius kūkčiojimus, skausmingus klyksmus, mirštančiųjų raudas.
Stipriai sumirksiu, desperatiškai bandydama tai užblokuoti. Mano smegenys bando mane apsaugoti, sušvelninti skustuvo aštrumo kraštus to, ką liudiju, bet siaubas yra negailestingas.
Tiek daug kūnų. Tiek daug kraujo. Galūnės, sulenktos neįmanomais, šleikščiais kampais.
Moteris šalia manęs kažką šaukia, jos rankos stipriai spaudžia mano pečius, bandydamos išlaikyti mane prispaustą prie neštuvų. Daugiau rankų sugriebia mane, laikydamos.
Mano regėjimas pradeda lietis kraštuose, vėl slysdamas link šešėlių. Bet paskutinis vaizdas, įsirėžęs į mano tinklainę prieš tamsai vėl paimant viršų, yra sumaitotas, liepsnose skendintis mūsų šeimos automobilio kėbulas.
Ir gelbėtojai, traukiantys mažą, apdegusį mano mažojo brolio kūnelį iš sutraiškytos galinės sėdynės... jo mėgstamiausia mašinėlė vis dar stipriai suspausta jo mažuose, nebegyvuose piršteliuose.
PIRMAS SKYRIUS
☆ NAUJA PRADŽIA ☆
"Štai kas siejo sapną ir aukščiausios prabos meno kūrinį: paslaptis.”
Kiekviena diena po tos lemtingos nakties buvo tarsi stiklo šukių rijimas. Mano senasis gyvenimas nesibaigė tiesiog šiaip sau – jis buvo sudraskytas ant šlapio, dūmais dvokiančio greitkelio asfalto.
Ne kartą teko girdėti medikų ir svetimų žmonių užuojautos kupinus šnabždesius apie tai, kaip man pasisekė. „Tai stebuklas, kad ji išliko gyva.“ Bet kuo vertas tas stebuklas, kai atmerki akis ir supranti, kad nebeturi nieko? Stebuklas atrodė kaip prakeiksmas, palikęs mane vieną dūstančioje tuštumoje, kol visi, kuriuos mylėjau, tiesiog išnyko.
Kankinantys trys mėnesiai ligoninėse praėjo kaip išsiliejęs košmaras. Kūnas gijo: kaulai suaugo, mėlynės išblėso, o aš išmokau be kitų pagalbos vaikščioti, taisyklingai kvėpuoti ir tobulai meluoti, kad man viskas gerai. Tačiau niekas – joks gydytojas ir jokia terapija – nemoko, kaip gyventi toliau, kai techniškai tu jau buvai mirusi. Keturias minutes. Keturias ilgas, ledines minutes, per kurias mano siela klaidžiojo tamsos bedugnėje.
Skrydis iš Bostono į Reikjaviką truko beveik šešias valandas. Šioje ledo ir ugnies saloje, skendinčioje šaltame, pilkame rūke, laukti teko dar valandą – iki kito lėktuvo, vykstančio į Londoną. O iš ten laukia dar septynios varginančios valandos automobiliu į mažą, Dievo ir šiuolaikinio pasaulio pamirštą kampelį šiaurės Anglijoje. Tolyn nuo visko, kas kadaise kvepėjo namais.
Lėktuvo salono variklių dūzgimas vertė mano krūtinę skausmingai vibruoti. Kiekviena nedidelė turbulencija kėlė karštą panikos bangą, gniaužiančią gerklę. Kiekvienas staigesnis lėktuvo kptelėjimas priversdavo mane iki pabalusių krumplių įsikibti į sėdynės atramą, tarsi tuoj pat būčiau sviedžiama per stiklą į liepsnojančių nuolaužų krūvą. Skrydis nebeteikė laisvės pojūčio. Jis slėgė gilia, šalta nežinomybe.
Aš žinojau tiesą, kurios nesuprato niekas kitas: ta mergina, kuri mėgo dangaus padangę ir skrydžio lengvumą, žuvo kartu su savo šeima. Jos nebėra. Tai kodėl dabar turiu apsimesti, kad esu gyva, ir viską pradėti nuo tuščio lapo kažkokiame pasaulio krašte?
Pirštų galiukais nesąmoningai perbraukiau per krūtinės vidurį, po drabužiais apčiuopdama ilgą, kietą, nelygią rando liniją. Po juo kažkas plakė. Svetimai. Nelygiai. Tarsi mano širdis atsisakytų priimti faktą, kad vis dar privalo dirbti.
Apie miestelį, į kurį vykstu, nežinojau beveik ničnieko. Išskyrus vieną faktą: mano mama iš ten išvyko būdama dar paauglė ir niekada nebežengė atgal. Ji tiesiog ištrynė savo praeitį ir niekada neužsiminė apie ten vis dar gyvenančią mano močiutę – moterį, kurios veido nebuvau mačiusi net nuotraukose. O dabar ji buvo vienintelis mano teisėtas globėjas šiame pasaulyje. Keista, kaip tragedija priverčia atsiduoti visiškai nepažįstamų žmonių malonei.
Kai pavargusi ir klupinėdama išsiropščiau iš lėktuvo Londone, oro uosto šurmulys mane vos nepribloškė. Triukšmas, skubantys žmonės ir ryškios šviesos liejosi į vieną alinančią masę. Praėjusi pasų kontrolę ir įžengusi į atvykimo salę, sustingau.
Tarp minios išsiskyrė didžiulis baltas plakatas, iškeltas aukštai virš galvų. Ant jo nerangiomis, juodomis raidėmis buvo užrašytas mano vardas: DOLORESA SUNMIRE.
Plakatą laikė vaikinas. Jis atrodė maždaug mano amžiaus, šviesių, šiek tiek susivėlusių plaukų, krentančių ant kaktos, ir dėvėjo paprastą tamsiai žalią megztinį. Jo žvilgsnis karštligiškai naršė keleivių minią.
Lėtai pradėjau eiti link jo. Šiek tiek pakėliau ranką, duodama tylų ženklą, kad tas užrašas priklauso man.
Vaikinas akimirkai sustingo, jo akys susidūrė su manosiomis, ir jo veide blystelėjo palengvėjimas. Jis greitai žengė kelis žingsnius į priekį, nuleisdamas plakatą ir ištiesdamas ranką link mano sunkaus lagamino.
– Leisk man padėti, – tarė jis. Jo balsas buvo gilus, šiltas, su lengvu šiaurietišku akcentu. – Aš esu Sebastianas. Tavo močiutė mane atsiuntė tave paimti.
– Ačiū, – sušnabždėjau, atiduodama rankeną. Mano pirštai buvo sustingę nuo nuovargio ir vidinio šalčio. – O kur ji pati? Turiu omeny... močiutė?
Sebastianas lengvai nusišypsojo. Jo akyse sužibo šilta, pusiau nerūpestinga šviesa, kuri keistai kontrastavo su visu tuo niūriu oro uosto šurmuliu.
– Kai išvykau, ji ruošėsi gerti rytinę arbatą, – atsakė jis, mikliai persimesdamas mano krepšį per petį. – Bet šiuo metu tikriausiai ant ko nors šaukia miestelio valdžios rūmuose už tai, kad laiku šiukšlių nesurinko.
Akimirkai užstrigau, bandydama vaizduotėje susikurti moters, kurios niekada nemčiau, paveikslą.
– Skamba... gana griežtai. Žavi moteris, – nesusivaldžiusi ištariau, nors mano balsas skambėjo užkimęs ir svetimas.
– O taip, – juoktelėjo Sebastianas, vesdamas mane link išėjimo iš terminalo, kur gaivus, dygus angliškas oras iškart smogė į veidą. – Tačiau miestelyje tvarka ir ramybė išlaikoma tik dėl jos sunkaus darbo ir rūpesčio. Niekas nedrįsta jai prieštarauti.
Išėjus į aikštelę, mano akys užkliuvo už transporto priemonės, laukiančios prie šaligatvio. Tai nebuvo paprastas lengvasis automobilis. Didžiulis, juodas, paaukštintas visureigis tamsintais stiklais ir masyviais buferiais labiau priminė šarvuotą tanką nei priemonę keleiviams vežti.
Prie jo stovėjo du žmonės – aukštas, tvirto sudėjimo vyras ir trumpai kirpta moteris tamsiomis striukėmis. Pamatę artėjantį Sebastianą, jie abu vienu metu žengė į priekį. Be nereikalingų žodžių vyras perėmė mano sunkų lagaminą ir įdėjo jį į įspūdingo dydžio bagažinę, o moteris tiesiog trumpai, pagarbiai klinktelėjo galva į mano pusę.
Aš sutrikusi žvelgiau į juos. Viskas atrodė per daug organizuota. Per daug apsaugota. Tarsi būčiau ne traumą patyrusi paauglė, o svarbus krovinys, kurį reikia nugabenti be jokių incidentų.
– Tavo močiutė norėjo asmeniškai pasirūpinti tavo atvykimu, – paaiškino Sebastianas, sustodamas šalia ir pastebėjęs mano pasimetusį žvilgsnį. – Kelionė traukiniu būtų buvusi pernelyg varginanti po tiek skrydžių... Nors, žinoma, tavo močiutei tokia mintis iš pradžių neatrodė baisi. Ji užgrūdinta.
Jis priėjo prie galinių visureigio durelių ir jas atvėrė.
– Septynių valandų kelionę automobiliu pasidalins šie du vairuotojai, – tęsė jis. – Jie nuveš mus į artimiausią miestą šalia mūsų gintarinio kampelio. O iš ten jau važiuosime mano paties automobiliu. Taip bus paprasčiau.
Įsėdau į minkštą, oda kvepiančią visureigio sėdynę. Užvėrus dureles, išorinio pasaulio triukšmas visiškai nutilo, palikdamas tik tylų, ramų variklio gausmą.
Važiuojant tolyn nuo Londono, už lango driekėsi begaliniai, lietuje skendantys laukai. Būčiau atidavusi bet ką už tylą – už galimybę tiesiog įsmukti giliau į sėdynę ir leisti tamsai nusinešti mane. Tačiau Sebastianas, atrodė, jautėsi nepatogiai naršydamas po tą sunkų, maudžiantį tylos tvyrojimą.
– Žinai... jei nori, gali klausti bet ko, – prakalbo jis, atsisukdamas į mane iš priekinės keleivio sėdynės. – Apie miestelį, apie žmones. Arba apie bet ką, kas tau kelia smalsumą.
Giliai įkvėpiau. Oru virpanti sausa automobilio šiluma tik dar labiau spaudė plaučius.
– Mama niekada apie tą vietą nekalbėjo, – ištariau, žiūrėdama pro langą į pro šalį skriejančius pilkus medžių šešėlius. – Ji apskritai ištrynė savo praeitį, tarsi tas miestelis būtų buvęs tik blogas sapnas. Nežinau... kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo labiau man keista. Kodėl ji priėmė tokį sprendimą? Kodėl reikėjo taip bėgti?
Sebastianas nieko neatasakė. Jis tik trumpai klinktelėjo galva ir atsisuko atgal į kelią. Vėl įstojo tyla, tik šįkart ji buvo kitokia – sunkesnė, sklidina nepasakytų žodžių.
Praėjo gal valanda. Tyla tapo beveik nepakeliama, bet būtent joje aš pradėjau pastebėti detales.
Sebastianas stengėsi išlaikyti ramią laikyseną, bet kūno kalba jį išdavė. Atsirėmęs galvą į automobilio langą, jis akies krašteliu įtemptai stebėjo tamsėjančią aplinką. Pažvelgusi žemiau, pamačiau, kaip jo ranka gniaužiasi į kumštį – taip stipriai, kad krumpliai buvo visiškai išbalę. Jis drebėjo. Ne nuo šalčio, o nuo giluminio, slopinamo nerimo.
Savo laiku ligoninėse išmokau atpažinti streso ir baimės ženklus. Oro uoste buvau per daug susitelkusi į savo pačios skausmą, kad tai pastebėčiau, bet dabar tai buvo akivaizdu: Sebastianas nervinosi. Ir tas nerimas buvo susijęs su manimi. Arba su vieta, į kurią važiavome.
Mano pačios šaltas, atsiribojęs bendravimas atrodė neteisingas jo pastangų atžvilgiu. Jis stengėsi būti paslaugus, o aš elgiausi kaip dvasia. Nurijau seilę, atplėšdama žvilgsnį nuo jo gniaužiamo delno.
– Taigi... – prabilau, perplėšdama spengiančią tylą. – Aš norėčiau žinoti. Kaip tu apibūdintum miestelį vienu sakiniu?
Sebastianas krūptelėjo, tarsi būtų pažadintas iš košmaro. Jis lėtai atsisuko į mane, skubiai nusukdamas kitą ranką ant kelių, kad paslėptų vis dar matomą pirštų drebulį. Jo akyse blystelėjo kažkas tamsaus ir persigandusio, bet vaikinas greitai užsidėjo ramintą šypseną.
– Mhm... – susimąstė jis, braukdamas delnu per savo šviesius plaukus. – „Eversheidas yra nuostabi vieta gyventi, Doloresa. Tik niekas nepasako, kad čia išgyventi ir gyventi yra du skirtingi dalykai.“
Atsilošiau. Svaiginanti patirtis girdėti tokius žodžius iš kažko, kas turėtų mane raminti.
– Ovarstanti reklama, – tesugebėjau ištarti.
– Dar palauk, – lengvai išsiviepė jis, nors jo akys išliko rimtos. – Teks išgirsti daugybę apkalbų ir legendų, kurios sklando už Eversheido ribų. Įvairiausių gandų apie tai, kas iš tikrųjų vyksta mūsų slėnyje…
Nedideliame mieste šalia Eversheido ribos šarvuotas visureigis galiausiai sustojo. Vairuotojai be žodžių padėjo perkelti mano lagaminą į Sebastiano automobilį – gerokai senesnį, bet tvarkingą visureigį, kvepiantį senu popieriumi, dūmu ir šalta oda. Kai užsivėrė durelės ir mes likome tik dviese, spengianti tyla vėl apsupo mus, kol važiavome paskutiniuosius kilometrus į nežinią.
Eversheidas pasirodė netikėtai. Atrodė, kad tai vieta, kurią gamta pavertė neįžengiama tvirtove: didžiuliai, seni medžiai apsupo plačią, tamsią ir sraunią upę. Už akmeninio tilto prasidėjo miestelis.
Ir tada, pervažiavus tiltą, tai nutiko.
Stiprus, netikėtas dūris perverė mano krūtinę. Jis buvo dvejopas – vienu metu pasijuto aštrus, ledinis skausmas ir kartu keistas, karštas atpažinimo pliūpsnis, privertęs mane sulaikyti kvėpavimą. Ranka instinktyviai užkrito ant rando po drabužiais. Širdis krūtinėje sutrūkčiojo – svetimu, beprotišku ritmu, tarsi atsiliepdama į pačią žemę po mūsų ratais.
Sebastianas to nepastebėjo.
– Atvykome, – tyliai ištarė jis, įsukdamas į ilgą, žvyruotą alėją.
Priešais mus iškilo didžiulis, senovinis akmeninis namas. Jo aukšti langai tamsavo naktyje, o pilkos sienos dvelkė šimtmečių senumo paslaptimis. Mums sustojus, sunkios ąžuolinės durys atsivėrė ir į kiemą išėjo pensinio amžiaus vyras. Jis buvo tiesios laikysenos, dėvėjo tamsų švarką, o jo žvilgsnis buvo griežtas ir atidus. Šalia jo atsistojo mergina – maždaug dvidešimties metų, tamsiais plaukais ir smalsiomis, tyrinėjančiomis akimis.
Vyras žengė į priekį ir nežymiai klinktelėjo galva.
– Sveika atvykusi, Doloresa. Aš esu Svainas, šių namų prižiūrėtojas, – prabilo jis ramiu, oriu balsu. Tuomet lengvu rankos gestu parodė į šalia stovinčią merginą. – O čia mano giminaitė Laura. Ji gyvena kartu su mumis ir padeda tvarkytis.
– Malonu, – tyliai ištarė Laura, papuošdama savo veidą švelnia, bet šiek tiek atsiribojusia šypsena.
Sebastianas iškėlė mano lagaminą ant laiptų ir atsisveikindamas klinktelėjo galva.
– Aš savo užduotį atlikau, – ištarė jis, pažvelgdamas į mane skvarbiu žvilgsniu. – Kurią nors dieną užsuksiu – pažadu aprodyti tau miestelį. Pailsėk.
Kai Sebastianas išvažiavo, Svainas ir Laura palydėjo mane į namo vidų. Viduje tvyrojo vėsi senmedžio ir žvakių vaško atmosfera.
– Tavo močiutės šiuo metu namuose nėra, – eidamas pro šalį paaiškino Svainas. – O be jos sprendimo nežinau, kuris konkrečiai kambarys bus paskirtas tau. Todėl šią naktį teks palaukti.
Jie trumpai aprodė man pirmąjį namo aukštą: didingą holą, biblioteką aukštomis lentynomis ir atskirą svetainę su didžiuliu akmeniniu židiniu. Kadangi valandos jau buvo vėlyvos, tamsa už lango sutirštėjo iki kritinės ribos.
– Jau vėlu, tau reikia pailsėti po tokios ilgos kelionės. Tikiuosi, Ponia grįš greitai ir tau nereikės visos nakties praleisti ant sofos, – tarė Laura, stabtelėdama prie svetainės durų. – Labanakt, Doloresa.
– Labanakt, – atsakiau.
Ji išėjo, tyliai užverdama duris. Likau viena didžiulėje svetainėje. Tuščias židinys, ant lentynų sudėti tušti nuotraukų rėmeliai, keistos formos dekoratyvinės statulėlės... Viskas dvelkė namais, kuriuose nėra gyvybės.
Nenorėjau klajoti po pirmąjį aukštą, todėl tik prisipildžiau stiklinę vandens ir grįžau ant sofos. Iš krepšio išsitraukiau skaityklę ir pabandžiau susitelkti ties raidėmis ekrane, desperatiškai bėgdama nuo mane supančios tylos.
Bet raidės liejosi. Ir aš visai nepajutau, kaip trumpam užmigau.
Tyla svetainėje staiga sutirštėjo. Pro miegų šydą mane pasiekė švelnus garų šnypštimas ir džiūstančių vaistažolių – karčių, nežinomų augalų – kvapas, išstumiantis vėsaus senmedžio dvelksmą.
Lėtai atmerkus akis, kambaryje jau nebebuvau viena.
Aukštame, tamsaus velveto krėsle priešais židinį sėdėjo moteris. Ji laikė garuojantį puodelį abiem rankomis, tačiau ne gėrė, o tiesiog stebėjo mane. Jos laikysena buvo idealiai tiesi reportažinė gynyba, o žvilgsnis – geležinis, skvarbus ir toks šaltas, kad, atrodo, galėjo perskrosti odą iki pat mano netikros širdies. Nereikėjo jokių pristatymų. Tai buvo ji. Mano močiutė.
– Atleisk, kad sutrikdžiau tavo miegą, – jos balsas perplėšė tylą tarsi skustuvo ašmenys – išdidus, sausas ir persunktas sunkiai paslepiama pagieža. – Nors tikėjausi, kad mano dukra tave išmokė bent bazinių manierų. Svetimuose namuose miegoti be šeimininkų leidimo... geriausiu atveju yra nemandagu, Doloresa.
Ji lėtai gurkštelėjo arbatos, nė akimirkai neatplėšdama nuo manęs savo plieninių akių.
