1
Jeigu aš galėčiau ištrūkti iš čia. Pabėgti nuo savo kvailo likimo. Jeigu viskas būtų taip paprasta.
Gimei dulke, dulke ir pavirsi. Žmogaus vertybės yra jo silpnybės. To mus moko visą gyvenimą. Mes kursime tobulą ir ramų pasaulį, kuriame vien tik stiprūs ir darbštūs žmonės. Linksmybių nėra. Nebent gali už jas mokėti. Tik ne pinigais, o savo gyvenimu. Ir tau, pasirodo, visai nebus linksma. Linksma bus kitiems. Tokia bus tavo bausmė už tai, kad pamiršai savo vietą.
Jie kuria mūsų gyvenimus. Mes tik lėlės. Kada nors toks bus tobulas pasaulis. Tik... ir tobulumas turi tamsių pusių...
Užverčiau knygą. Mano akys jau pavargo. Be to, nuo visų minčių mano galva tuoj sprogs. Jai reikia laiko suvirškinti šitokią informaciją.
Giliai viduje jaučiau, kad tas, kas ją parašė yra teisus. Tėtis irgi man taip sakė. Tokių knygų niekam negalima skaityti. Radau ją viename apdegusiame name, prieš trejus metus, kai tėtis dar buvo gyvas. Mėgstu rinkti visokias šiukšles. Ką jau padarysi. Viskas, kas parašyta šioje knygoje, atitinka dabartinį laiką. Galbūt tai parašė maištininkas. Todėl ir sudegino jo namą.
***
Laikas visiškai nejudėjo. Kaip ir aš. Mano galvoje užstrigusios mintys, net pamiršau, ką darau ir kur esu. Tarsi patekusi į belaikę ir begarsę erdvę. Negalėjau ištrūkti iš jos. Bet niekas manęs nelaikė.
-Nepamirškite, rytoj profesijų pasirinkimas, kuris nulems jūsų ateitį.
Ne balsas, o žodžiai privertė mane sugrįžti į realybę. Susivokiau rankoje laikanti adatą su siūlu ir balto audinio skiautę. Apsidariau norėdama suvokti, ar niekas nepastebėjo, kaip nejudėjau ir spoksojau į tuštumą nežinia kiek laiko. Tačiau, laimei, niekam tai nerūpėjo. Net mokytoja toliau kalbėjo nepaisydama manęs.
-Turėjote pakankamai laiko save išbandyti ir įsivertinti. Rytoj jums tik reikės susikaupti ir priimti savo likimą.
Ši žema moteriškė trumpais iki smakro juodais plaukais vedė mus per dvylika mokslo metų paisydama visų taisyklių ir manydama, kad mus paruošė didžiajai dienai. Tačiau ji nė nesuvokė, kad aš dar nesu tam pasiruošusi. Nežinojau, kuo norėjau tapti. Šis pasaulis mus statė į rėmus. Tai, ką pasirinksime, tiksliau kas mums bus parinkta rytoj, tuo ir būsime visą savo menką gyvenimą.
Be manęs kitos šešios merginos pradėjo kalbėtis apie savo būsimas profesijas. Pažiūrėjau į savo siuvinį. Tai nieko nebuvo panašaus į leliją. Rodos, siuvėjos amatas ne man. Tačiau visi turėjo mokytis visų profesijų ir tada suvokti, kas skirta būtent tau.
Aišku, merginoms ir vaikinams buvo priskirtos skirtingos profesijos. Nekenčiau to, nes turėjau išmokti naudotis adata, virti, kepti, prižiūrėti netikrus kūdikius ir panašiai. Daugiau darbų nebuvo. Rodos, praeitis buvo daug įdomesnė. Profesijos nebuvo ribotos. Galėjai tapti kuo nori ir kada nori. O ne vos tik sulaukus aštuoniolikos, kai tau primetamas darbas pagal tavo proto sugebėjimus. Skaičiau, kad senais laikais galėdavai tapti astronautu. Žmonės skraidė į kosmosą. Nors iš tiesų tai nebuvo dar taip seniai. Prieš penkiasdešimt metų. Mano seneliai buvo gimę tais laikais.
Pasibaigus pamokai susirinkau knygas apie siuvinėjimą ir išėjau iš klasės. Kadangi rytoj jau pasirinkimų diena, pamokų šią savaitę buvo mažiau. Tačiau neprisimenu, kiek kartų šiandien buvau transo būsenoje. Atsijungdavau ir vėl grįždavau, kai įbesdavau adatą sau į pirštą. Nežinau, ar buvau tokia vienintelė, kuriai niekas nesisekė. Nors aš visai neblogai gaudžiausi skaičiuose bei turėjau gerą raštingumą. Visgi su šiais įgūdžiais susijusios profesijos buvo labai ribotos. Turėjai būti tikrai protingas, kad tau iškristų toks pasirinkimas.
Įsidėjus knygas ir savo niekam tikusį siuvinį į rudą medžiaginį maišą patraukiau iš mokyklos į gatvę. Turėjau susitikti su mama parduotuvėje, padėti jai parsinešti prekes. Jau buvo penkta vakaro. Žmonės grįžo iš darbų, mokiniai iš mokyklų. Gatvėje srautas vis didėjo. Žmonės daugiausia vaikščiojo pėsčiomis. Automobiliai išnyko prieš trisdešimt metų. Liko tik autobusai ir greitieji traukiniai. Mokykloje mūsų nieko nemokė apie praeitį. Tikriausiai dauguma mano bendraamžių to net nežinojo. Tik mano tėvai slapta domėjosi praeitimi ir pasidalino su manimi.
Laukiau mamos prie įėjimo. Mindžikavau vietoje tarp kojų mosikuodama maišeliu. Vėl tuščia galvoje. Tikriausiai tai buvo tokia jaudulio forma. Normalu, kad nerimavau. Manęs laukė pasirinkimas nulemiantis visą gyvenimą.
Galiausiai pamačiau artėjančią mamą. Jos rudi plaukai buvo surišti į žemą uodegą. Tokią pat plaukų spalvą paveldėjau ir aš. Kaštoninę, sodrią lyg dažai.
-Mjuse, kaip sekėsi šiandien siuvimo pamokoje?- paklausė mama nusišypsodama.
Jos paakiai buvo tamsūs, oda išblyškusi. Šypsena pavargusi, bet nuoširdi. Ji dirbo siuvimo gamykloje. Mokykloje jai buvo parinkta siuvėjos profesijas. Tikriausiai dėl to tikėjosi, kad ir man taip bus lemta.
-Puikiai,- šyptelėjau jai tuo pačiu.- Mokytoja sakė, kad dėl manęs jau viskas aišku.
Melavau, kad ją nuraminčiau. Po tėčio mirties ji paniro į liūdesį. Nebesirūpino savimi, vien tik dirbo. Tad tapau jos ramsčiu, padėjau jai. Mes visada būdavome kartu. Bet ir nenorėjau jos palikti vienos. O ir man reikėjo kompanijos. Todėl viską dariau, kad tik ji šypsotųsi.
-Kaip aš džiaugiuosi,- ištarė apkabindama mane per petį.- Gal šiandien nusipirkime kokį skanėstą?
Norėjau sakyti, kad nereikėtų per anksti džiaugtis, tačiau mama buvo laiminga. Kad ir šią akimirką. Nežinia, kas bus rytoj. Nesu girdėjusi, kad realiai būtų tokių, kuriems nepriskiriama jokia profesija. Aišku, kalbų visokių būna. Kažkieno draugo draugas neva paslaptingai dingo. Kad jį paėmė valdžia - Aukštesnieji, ir paskyrė jų darbus atlikti. Arba kad jį tiesiog nužudė tvarkdariai.
Parduotuvė buvo nedidelė. Fone grojo radijas. Keletas žmonių vežiojo vežimėlius ir krovė prekes. Paėmiau vežimą ir ėjau paskui mamą. Visos prekės buvo vienodomis įprastomis pakuotėmis. Pomidorų padažas - balta skardinė, ant kurios nupieštas pomidoras ir užrašas. Alyvuogių aliejus – butelis su alyvuoge. Mėsa - balta pakuotė ir višta arba kiaulė ant jos. Ir taip toliau.
Mama sustojo prie miltų. Tad patikrino lapelį, kuriame buvo prekių sąrašas. Kol laukiau, nejučia mano žvilgsnis užkliuvo už viršuje kabančio ekrano. Ten rodė kažkokią reklamą. Kvietimas dalyvauti žaidime.
-Aukštesniųjų žaidimas,- pratarė mama pastebėjusi mano žvilgsnį.
Mano oda pašiurpo. Sustingusi spoksojau į spalvotai apsirengusius žmones, laimingus jų veidus ir ant pakylos stovinčius jaunuolius. Žaidimas. Mūsų nenormalios valdžios Žaidimas, vykstantis kartą metuose. Aukštesnieji jį surengė ir vėl, kad galėtų su mumis eksperimentuoti.
Negalėjau suvokti, kodėl kaskart atsirasdavo tiek daug dalyvių. Žinoma, viliojo prizas. Nugalėtojams buvo skiriami dideli turtai. Tačiau aiškiai matėsi, kad tai tiesiausias kelias į mirtį.
Reklamoje buvo rodomi vaizdiniai iš ankstesnių Žaidimų. Plačiai besišypsantis vedėjas gyrė mūsų valdžią ir pasakojo, kaip Aukštesnieji sumaniai sugalvojo Žaidimą, kuris naudingas, kad praskaidrintų mūsų kasdienybę. Mano lūpos persikreipė. Kvaili žmonės. Matėsi, kad jie dar jauni, gal mano bendraamžiai ar šiek tiek vyresni. Tik tokie mėgsta rizikuoti ir galynėtis su mirtimi nesuvokdami tikrojo Žaidimo tikslo.
-Eime, Mjuse,- paragino mane mama tikriausiai pamačiusi mano rimtą veidą. Jei kas pamatytų, kad taip prieštaringai reaguoju į Aukštesniųjų rengiamą Žaidimą, iškart mane įskųstų tvarkdariams ir uždarytų į belangę. Nežinau, ar kalėjimas turėjo langus, bet vaizdavausi, kad ne.
Apsipirkusios sustojome parke ir suvalgėme po skanų pyragėlį su šokoladu. Desertai buvo be galo brangūs. Ir gan sunkiai prieinami. Tačiau valgiau ir rijau kartumą, kad rytoj gali būti paskutinis kartas, kai galiu taip skanauti desertą kartu su mama.
.
Galbūt tikrai pernelyg jaudinausi. Buvo tikimybė, kad mane paskirs duomenų analitikos profesijai. Tai viena sunkiausiai gaunamų pareigybių, bet mokytoja buvo užsiminusi, kad šiai krypčiai tikčiau. Blogiausiu atveju gausiu siuvėjos profesiją. Arba dar blogiau – tvarkytojos. Daug kam priskiriama tvarkytojų profesija. Todėl tikrai negali būti, kad liksiu be nieko.
Stovėjau merginų eilėje mokyklos salėje tamsiai raudonomis sienomis. Pačiame gale. Atėjau anksčiau, bet neskubėjau stotis į eilę. Žiūrėjau į lauką pro didžiulius langus. Mokiniai, kuriems jau buvo suėję aštuoniolika, kalbėjosi tarpusavyje, laidė juokelius. Visi nekantriai laukė, kada ateis jų eilė sužinoti savo likimą. O tie, kuriems jau buvo priskirta profesija, stovėjo prie savo draugų būreliuose ir džiūgavo arba aimanavo, kad dabar teks sunkiai dirbti.
Mano kūną buvo sukaustęs jaudulys ir nerimas. Jaudinausi, nes tai svarbi akimirka. Tačiau ir negalėjau nustumti nerimo, kad kažkas bus ne taip. Kramčiau skruostą iš vidaus ir nagu draskiau odą. Su niekuo nekalbėjau. Kelios merginos su manimi pasisveikino, linktelėjau atgal. Geros draugės nuraminimas tikriausiai dabar praverstų, bet su niekuo artimiau nebendravau.
Nejučia kažkas praeidamas pro mane atsitrenkė man į petį.
-Ei,- nudelbiau suraukusi kaktą visa galva už mane aukštesnį vaikiną.
Tai buvo Lijanas. Jis nebuvo mano draugas, nors ir pažinojau nuo vaikystės. Gyveno kaimynystėje, mudviejų mamos bendravo.
-Nesimaišyk man po kojomis, Muse,- atkirto jis pavadindamas mane kvaila, savo išgalvota pravarde ir nuėjo į vaikinų eilę.
Susitikęs draugus plekštelėjo rankomis ir triukšmingai pradėjo kažką pasakoti. Jeigu reiktų surasti didžiausią taisyklių laužytoją ir labiausiai savo gyvenimu nesirūpinantį kvailį, tai tikrai būtų Lijanas. Jam niekas nerūpėjo, net jo motina, kuri be galo mylėjo savo sūnų ir tikėjosi, kad jis kada nors įgaus proto ir nepražudys savęs. Visgi tai buvo neįmanoma. Jis troško gero gyvenimo, norėjo daug uždirbti, tačiau nemėgo darbo ir tingėjo mokytis. Vietoj to geriau su smulkia gaujele, sudaryta iš tokių pat kvailių, visiems krėtė pokštus. Nenustebčiau, jei jam nebūtų priskirta jokia profesija. Jo situacija buvo tikrai blogesnė nei manoji.
Eilė mažėjo, artėjau prie ilgo stalo, už kurio sėdėjo šviesiai mėlynais kostiumais apsirengę prižiūrėtojai ir vertintojai. Šalia jų po tvarkdarį su šalmais ir ryškiai baltu kombinezonu. Jie turėjo ginklus. Niekada jų neslėpė.
Tikriausiai jau sugebėjau išprakaituoti visą prakaitą pro delnus. Priešais mane stovėjo tik viena mergina. Tarp manęs ir jos buvo nemažas tarpas. Ji laukė paskyrimo. Vertintojai holograminiuose ekranuose tikrino jos pažymius ir veiklą, kitų mokytojų atsiliepimus. Po kelių minučių ekranas švystelėjo, pasigirdo signalas. Iš sidabrinės stačiakampio formos dėžutės išlindo balta kortelė. Vertintoja padavė merginai. Akies krašteliu, rodos, įskaičiau žodį “Duomenų analitika”. Mergina nudžiugo, nesusilaikiusi kiek per garsiai suriko. Tvarkdarys trūktelėjo su ginklu. Ji nepastebėjo, bet vertintoja monotonišku balsu liepė pasitraukti.
Mano širdis pradėjo plakti dvigubai greičiau. Girdėjau ją savo galvoje. Mačiau, kad vaikinų eilėje prie stalo eina Lijanas. Vertintoja mane paragino prieiti arčiau. Pradėjau eiti, bet vėl pažiūrėjau į dešinę. Norėjau pirmiau sužinoti, ar Lijanui bus priskirta profesija. Tarsi tai man padėtų išvengti savo likimo.
Vertintojai žiūrėjo į mano pasiekimus. Kur labiausiai pasižymėjau. Laimei, mokytoja buvo parašiusi apie mane, kad turiu analitinį mąstymą. Neguodė, kad ankstesnė mergina gavo mano norimą profesiją. Neaišku, dar kiek prieš mane ją gavo. Bet siuvėjai man irgi tiko. Iš tiesų tiko bet kas.
Išgirdau signalą. Krūptelėjau, atrodė, kad jis nuskambėjo per garsiai. Nekvėpuodama pažiūrėjau į tvarkdarį. Jis nieko nedarė, stovėjo, kaip stovėjęs. Tada nuleidau akis į sidabrinę dėžutę. Iš jos išlindo balta kortelė.
-Žiūrėkite, žinau, kad nesu tobulas, bet juk aš dėl to nekaltas.
Pasukau galvą į garsiai kalbantį Lijaną. Jis stovėjo iškėlęs rankas. Į jį ginklu nusitaikęs tvarkdarys. Vaikinui tai nekėlė jokio siaubo. Jis dėl kažko ginčijosi. Bet kortelė tik dabar iššovė iš dėžutės.
-Gal galima susitarti?- jis suraukė nosį pasilenkdamas arčiau vertintojų.- Neturiu jokio noro dirbti darbo, kurį man paskirsite.
-Prašau paimti kortelę.
Susiėmiau, kad vertintoja kreipiasi į mane. Ištiesiau ranką, bandžiau užčiuopti jos duodamą kortelę. Juk jau viskas gerai. Tvarkdarys neketina manęs suimti. Gavau profesiją.
Atsikvėpiau paėmusi kortelę. Apverčiau ją. Tačiau tuo metu mano širdis nusirito į kulnus.
Ji buvo tuščia.
Tiesiog balta tuščia kortelė. Be jokio užrašo.
-Ėė, atsiprašau,- sumekenau nesuvokdama, kas čia per nesąmonė.- Tikriausiai įsivėlė klaida. Ji tuščia...
-Prašau pasitraukti,- griežtesniu balsu paliepė vertintoja.
Tvarkdarys pakėlė ginklą. Žiopsojau nesupratusi. Ką man dabar daryti?
Kažkas buvo tikrai negerai. Pasitraukiau iš eilės. Man sukosi galva, bet turėjau susiimti ir išlikti budria. Netrukus prie manęs priėjo kitas tvarkdarys. Moteris. Ji parodė, kad turiu eiti su ja. Tačiau toli manęs nenuvedė. Už stalo prie sienos. Ten stovėjo dar keli mokiniai, bet jie neatrodė tokie sutrikę kaip aš. Sukinėjausi tikėdamasi paaiškinimo. Tuomet pamačiau, kad į tą pačią grupę atvedamas ir Lijanas. Jis buvo susikišęs rankas į kišenes. Pamatęs mane pakreipė galvą. Tikriausiai dar nebuvo matęs tokių paklaikusių akių, kaip mano.
-Kas čia vyksta?- išspaudžiau.
Lijanas man neatsakė. Kaip tik tada išvydau raibuliuojantį orą. Pradėjo formuotis violetinis portalas. Jis apgaubė mus iš keturių pusių. Žengtelėjau atgal, bet mane sulaikė Lijanas už pečių. Jis pasilenkė man prie ausies.
-Ar tu pasiruošusi, Muse?
