Prologas
Dauguma pasaulio gyventojų netikėjo, kad pasaulio pabaiga gali įvykti ir tikinčius šiuo dalyku laikė kvailiais. Bet viskas pasikeitė, kai du tūkstančiai dvyliktųjų gruodžio dvidešimt pirmosios rytą žemei iškilo rimta grėsmė.
Žmonės kovėsi kaip įmanydami su nusileidusiais iš dangaus priešais. Bet kas kartą, kai sunaikindavo bent vieną iš žmones primenančių robotų, iš šių imdavo sunktis rūgštis. Ko šiai siaubūnei nepavykdavo sunaikinti, tą pribaigdavo šaltakraujė moteris ugniniais plaukais. Vieni krisdavo nuo jos kardo kirčių, kiti, turintys daugiau drąsos nei sveiko proto bandydavo įkalbėti priešę liautis naikinus pasaulį, stengdavosi apeliuoti į jos sąžinę. Vienintelis dalykas, kurį mėlynosios planetos gyventojai pasiekdavo, buvo tai, kad metalinių karių vadė imdavo žaisti su jų protais. Moteris vien minčių pagalba įteigdavo priešams, kad šie turėtų nužudyti visus, kuriuos myli ir šie nieko neklausinėdami atlikdavo purviną darbą. O tada raudonplaukė tyčia sugrąžindavo jiems laisvą valią, kad galėtų mėgautis svetimu skausmu. Kas kartą išvydusi kažkieno ašaras ar skausmo kupiną klyksmą ji pajusdavo dar stipresnį norą žudyti.
Laikas vis bėgo ir bėgo, o žmonės net ir padėdami būrio antgamtinių padarų niekaip neįstengė surasti būdo kaip sunaikinti karę pramintą Apokalipse. Kadangi mėlynosios planetos gyventojai nežinojo, kaip ilgai įstengs atsilaikyti prieš žudikų armiją, jie nutarė evakuotis. Apie šį mirtingųjų sumanymą žinojo tik saujelė žmonių, todėl ne visi norintys išsigelbėti turėjo galimybę ištraukti laimingą bilietą ir patekti į vieną iš dvylikos moderniausių erdvėlaivių.
Laimingieji, kurie buvo numatę artėjančią grėsmę ankščiau ir apsirūpinę būtiniausiais daiktais, paliko užnugaryje gimtuosius namus. Jie klajojo kosmoso platybėse daugybę dienų, niekaip nerasdami tinkamos nusileidimui planetos, kol kartą išvydo sidabro atspalvio dangaus kūną. Nors žmonės nežinojo, ar tame pasaulyje buvo galima gyventi, bet privalėjo kirsti jo atmosferą ir šiame išsilaipinti, nes nebūtų kuro pakakę pasiekti net artimiausią asteroidą.
Kosmoso klajūnai nusileidę ant žemės ir išlipę iš savo modernių erdvėlaivių išvydo naują planetą. Jis bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodė panašus į jų mylėtą žemę.
Įsitikinę, kad naujojo pasaulio oras nebuvo užterštas nuodingomis medžiagomis, žmonės išsinėrė iš skafandrų ir pasiėmę būtiniausius daiktus nutarė apsidairyti. Klajodami po žalią vietovę, jie išvydo keturias akmenines drakonų skulptūras, žvelgiančias į skirtingas puses. Būtent dėl tų nežinomo skulptoriaus dirbinių žemiečiai ir nutarė naujuosius namus pavadinti Drakonija.
Net ir prabėgus daugeliui metų nei ši, nei vėlesnės legendos apie mirtingųjų žygius po Nibiru ir susibičiuliavimą su trimis antgamtinių padarų tautomis nebuvo pamirštos. Tačiau laikui bėgant jos įgavo kitokį atspalvį ir kaip kurie žmonės ėmė tikėti, kad mainais už galimybę pradėti naują gyvenimą jie buvo priversti išsižadėti laisvės. Šie buvo taip stipriai įsitikinę savo tiesa, kad net išgirdę tai, jog užpuolimas nebuvo tyčia suplanuotas, imdavo nekęsti saviškių, kurie norėdami gyventi taikiai ir ramiai kraujo ištroškusiems sutvėrimams turėjo paaukoti kieno nors gyvybę.
Tuo tarpu kita mirtingųjų dalis nesmerkė protėvių ir džiaugėsi, kad nepaisant neramumų su kitais trimis miestais taika nenutrūko ir jie vis dar galėjo vieni kitais pasitikėti.
