Tiesos kaina

Nors jau buvo praėjęs pusmetis nuo avarijos įvykusios du tūkstančiai aštuoniasdešimtųjų vasarą ir visos Reihanos Argent žaizdos sugijusios, bet ji vis dar klaidžiojo tamsoje. Kad ir kaip stengėsi, bet niekaip neįstengė prisiminti savo praeities. Nors draugai ir šeimos nariai bandė padėti jai užpildyti atminties spragas, bet to buvo per maža. Visos jų kalbos jai tebuvo tik bereikšmiai ir visiškai nevirpinantys širdies žodžiai. Reihana privalėjo visus prisiminimus išgyventi iš naujo, kad nuoširdžiai jais patikėtų ir jos gyvenimas vėl įgytų prasmę. Kad atgautų tai, kas iš jos buvo atimta privalėjo susitikti su vienu žmogumi. Net ne su žmogumi, o tamsos padaru, šešėliu, bahva. Padaru, galinčiu išpildyti visus net pačius slapčiausius ir beprotiškiausius norus. Tik už kiekvieną troškimą reikėdavo brangiai sumokėti, todėl ne visi ryždavosi sudaryti sandėrį su tamsiosiomis jėgomis. O jeigu kokiam paikam mirtingajam ir nepristigdavo drąsos žengti tokį beprotišką žingsnį, tai dar nereiškė, kad jis būtinai gaus tai, ko troško. Juk kartais pasitaikydavo atvejų, kai žmogaus pasiūlyta kaina niekaip neįtikdavo ir netekusios kantrybės bahvos paprasčiausiai pasiimdavo jo gyvybę, o sielą įkalindavo tarp dviejų pasaulių. Ji taip ir klajodavo po bekraštę Košmarų karalystę, kol įsileisdavo į širdį tamsą ir atlikdavo magišką ritualą, po kurio tapdavo piktąją dvasia. Tuomet jai tekdavo nueiti dar labai ilgą kelią, kad pakiltų hierarchijos laipteliais aukštyn ir vieną dieną taptų tikra bahva. Padaru, laisvai galinčiu keliauti tarp pasaulių ir turinčiu ne tik šmėkliškąjį, bet žmogiškąjį pavidalą.

Reihana niekada nebūtų žengusi keliu, vedančiu į tamsą ir pražūti, bet neturėjo kito pasirinkimo. Ji privalėjo eiti apsnigtų, velniškai slidžiu ir prastai nuvalytu taku, juk negalėjo gyventi be praeities, be savo tikrosios tapatybės. Vien mintis, kad teks visą gyvenimą praleisti nežinant tikrosios tiesos buvo tokia nepakeliama, kad net vertė judėti į priekį.

Staiga papūtęs žvarbus vėjas pakedeno merginos sniego baltumo ilgus plaukus, nurausvino alebastro spalvos skruostus ir atvėsino skysto gintaro atspalvio akis. Pajutusi jo nemalonią glamonę Reihana pasigailėjo, kad neužsidėjo kepurės. Nors buvo vėsoka, bet mergina neketino apsisukti atgal ir grįžti namo jos pasiimti. Bijojo, kad tuomet pristigs drąsos žengti lemiamą žingsnį ir sudaryti sandėrį su siaubinguoju Tiagu. Ir dėl to galės kaltinti, tik save!

Pamažu temo ir širdį vis labiau kaustė baimė. Ūmai Reihanai ėmė atrodyti, kad kažkas tūnantis prieblandoje ir šešėliuose ją stebėjo. Tai galėjo būti smalsus žmogelis, žemesniojo rango šešėlis, galintis klajoti po pasaulį tik vaiduoklio pavidalu arba viso labo tik baimės sukurta iliuzija. Kad ir kokia buvo tiesa Reihana neturėjo nei laiko, nei noro jos aiškintis.

Mergina paspartino žingsnį ir ėjo toliau. Nors ji ėjo greitai beveik nesidairydama į šalis, bet vis tiek pasiekė savo kelionės tikslą tik visiškai sutemus. Bekraštei juodumai savo skraiste apgobus pasaulį, būrimo salonas "Obeliskas" atrodė dar šiurpiau nei dieną, kai internete apžiūrinėjo jo nuotraukas. Dar labiau priminė apleistą namą, tikrą vaiduoklių ir kitų baubų landynę.

Nors ir visiškai nenorėjo, bet kažkaip prisivertė atverti medines voratinkliais aptrauktas duris bei peržengti per slenkstį. Vos atsidūrus viduje durys pačios užsitrenkė, o merginą nukrėtė šiurpas. Siaubo neišsklaidė net ir staiga koridoriuje įsižiebusi šviesa.

Tirtėdama it epušės lapelis Reihana apsidairė aplink ir akimirksniu pasigailėjo savo poelgio. Visos tos išvystos keistos afrikietiškos kaukės kabančios ant smėlio atspalvio sienų, keisti piešiniai primenantis runas ir makabriškus ritualus, tikrai nesuteikė daugiau drąsos. O kur dar tie skirtingomis kalbomis juodu rašalu ant grindų užrašyti žodžiai... Iš visų jų mergina suprato tik tuos, kurie buvo užrašyti jos gimtąją selariečių kalba.

Su tamsa juokauti nevalia. Kiekvienas bandantis ją apgauti bus nubaustas už savo klastą.

Tie žodžiai buvo ženklas, kad mergina turėtų apsisukti ir grįžti atgal, kol dar nebuvo per vėlu. Bet kelio atgal nebebuvo ir ji buvo pasiryžusi žengti iki galo. Jeigu reikės, pasitelks klastą, bet sudarys tą nelemtą sandėrį su bahva. O tada kaip nors pergudraus jį ir gaus tai, ko geidė širdis.

Nors buvo sunku, bet Reihana kovojo su baimėmis ir ėjo toliau. Tik šį kartą stengėsi nesidairyti į šalis. Bet akys lyg tyčia krypo į šonus, tyrinėjo kiekvieną kertelę, kažin ko ieškojo. Galbūt tikėjosi išvysti šešėlį, tupintį kažkur kampe ir griaužiantį savo aukų kaulus. Bet nieko panašaus neišvydo. Jos akys regėjo tik viena už kitą baisesnius demonų paveikslus, iškabinėtas ant lubų sapnų gaudykles ir dar daugybę kitų daiktų, kurių nei pavadinimo nei paskirties nežinojo. Bet nuojauta kuždėjo, kad visi jie kažkaip susiję su tamsa.

Siauram koridoriui pasibaigus, mergina atsidūrė prieblandoje skendinčiame kambarėlyje. Akims nespėjus apsiprasti, kad galėtų bent apytiksliai iššifruoti patalpoje buvusių daiktų kontūrus, staiga įsižiebė šviesa. Ji buvo tokia ryški, kad visiškai išsklaidė tamsą.

Reihana tikėjosi išvysti prie apskrito stalo sėdintį senyvą žmogų, slepiantį savo veidą po kaukę ir užsimetusi ant galvos gobtuvą, kad paslėptų išslinkusius plaukus ar prastai padarytą peruką. Ji įsivaizdavo, kad po ta kauke bus ne veidas, o tikrų tikriausias baltas skeletas, o bahvos kūnas atrodys bus lyg zombio. Apipuvęs ir iš lėto merdėjantis. O pats padaras bus toks velniškai alkanas, kad trokš kuo greičiau suryti kieno nors smegenys ir širdį, jog tik kuo ilgiau pratęstų savo egzistenciją. Bet Tiagas buvo visiškai ne toks, kokį jį ėmė įsivaizduoti mergina po girdėtų iš draugų pasakojimų apie šešėlius. Jis buvo visiškai sveikas ir stiprus. Toli gražu nepriminė vos galinčio pakrutėti senolio.

Pats žodis bahva išvertus iš selariečių kalbos reiškė sena tamsa. O Tiago vadinti senu merginai nebūtų net apsivertęs liežuvis, nes jis bent jau vizualiai atrodė kaip jos bendraamžis. Bet galėjo būti ir vyresnis nei dvidešimt trejų. Reihanai buvo nelengva nuspėti jo amžių, nes išvaizda galėjo būti ir apgaulinga. Juk šias laikais net vyresnis žmogus galėdavo atrodyti kaip jaunesnis ir atvirkščiai - jaunesnis kaip vyresnis. Ir tik tie žmonės ir jų plastikos chirurgai žinojo tikrąją tiesą apie savo pacientų išvaizdą ir amžių.

- Aš žinojau, kad pas mane ateisi,- tarė Tiagas pakildamas nuo ne itin patogios tamsiai rudos kėdės ir pažvelgdamas į atėjūnę kobalto mėlynumo akimis, kurios iš tolo atrodė daug tamsesnės nei buvo ištrikrųjų ir priminė bežvaigždę naktį.

- Iš kur?- nustebusi paklausė Reihana. - Juk aš niekam apie tai nesakiau.

Ji skvarbiu žvilgsniu tyrinėjo šviesų vaikino veidą lyg tikėdamasi jame įžiūrėti kažką, kas padėtų išsiaiškinti tiesa. Bet jo išraiška visiškai nieko nesufleravo.

- Kortos parodė.

Tiagas pažvelgė į ant tamsaus, apskrito stalo šalia krištolinio rutulio ir krūvos kažkokiu velniai žino kam reikalingų amuletų gulėjusias atverstas kortas.

Jeigu kartu su Reihana čia būtų Jesubaja, tai ji labai lengvai būtų iššifravusi jų kombinaciją. Bet draugės čia nebuvo, o Reihana to negalėjo padaryti. Ir dėl to ėmė gailėtis, kad prieš dvi savaitės nesiklausė Jesubajos kalbų apie būrimą kortomis ir jų reikšmes. Dabar lyg tyčia tos žinios būtų pravertusios.

- Na, žinoma,- mergina stengėsi kalbėti atsainiai, kad tik neišsiduotų, jog buvo visiškai žalia šiame reikale.

Dar trūko, kad Tiagas jai pravestų būrimo kortomis kursą!

- Ar jos parodė, kodėl čia atėjau?

- Taip,- prisipažino bahva. - Ir aš sutinku tau padėti susigrąžinti prisiminimus.

Reihana aiktelėjo iš netikėtumo, o jos gintarinės akys prisipildė nuostabos. Ji tikrai nesitikėjo, kad ponas siaubingasis bus toks geras.

- Žinoma padėsiu ne už dyką.

Na, štai ir išlindo jo tamsioji pusė!

- Ko tu nori mainais? Mano sielos? Širdies? Proto?

- Ne, man to nereikia.

Tiagas nusijuokė ir apdovanojo pašnekove plačia šypsena. Tą akimirka kažkas nutiko ir merginai pasivaideno, kad šią jo išraišką jau buvo mačiusi ankščiau. Bet juk tai negalėjo būti tiesa, nes jie niekada ankščiau nebuvo susitikę.

- Nagi, sakyk ko nori,- staiga suirzusi mergina ėmė toliau mygti jį. - Neturiu laiko su tavimi terliotis.

Su lig kiekviena akimirka jos balsas darėsi vis piktesnis, o akys vis labiau svaidė žaibus.

- Pažaiskime žaidimą,- ūmai pasiūlė juodaplaukis.

Reihana pažiūrėjo į Tiagą taip lyg jis ką tik būtų pasakęs patį kvailiausią dalyką pasaulyje.

- Tu juokauji, tiesa?- ūmai sumanė pasitikslinti Reihana.

- Ne, aš kalbu visiškai rimtai. Bet jeigu nenori atgauti prarastų prisiminimų gali tuojau pat išeiti ir aš pamiršiu apie mūsų pokalbį.

Lyg norėdamos patvirtinti jo žodžius užsitrenkusio būrimo salono duris atsidarė ir į vidų ėmė plūsti šaltas vėjas žarstydamas snaiges. Reihana suvirpėjo nuo šalčio ir tai neprasprūdo jos pašnekovui pro akis.

- Apsispręsk, kol dar visiškai nesušalai ir man neprireikė tavęs sušildyti.

Jo balsas buvo švelnus lyg šilkas, o ištarti žodžiai kažkaip keistai paveikė Reihaną. Jos širdis suplazdėjo it drugelis skrendantis į liepsną. Bet juk ji negalėjo susižavėti Tiagu. Juk jis - pats tikrų tikriausias blogis, o jos širdis priklausė Matėjui. Bent jau taip teigė jos draugai.

- Jau greičiau pragaras užšals nei leisiu tau mane liesti.

"Po velnių! Kodėl aš taip pasakiau? Juk tas padaras gali pagalvoti, kad tai iššūkis."

Reihana norėjo atsiimti savo žodžius, bet negalėjo it tai ją vertė jaustis labai nesmagiai. Norėjosi prasmegti skradžiai į žemę.

- Galėčiau įrodyti, kad klysti, bet neturiu tam laiko,- Tiagas ūmai ėmė vaidinti nuobodžiaujantį. - Verčiau užuot veltui aušinę burnas eikime prie reikalo.

- Gerai,- pritarė Reihana. - Aš sutinku žaisti tavo kvailą žaidimą! Žaisime tik tu ir aš.

- Ne.

Merginos akys staiga išsiplėtė iš nuostabos. Jos širdis ėmė smarkiau plakti. Tik šį kartą ne iš susižavėjimo, o siaubo.

- Ką tu pasakei?

Nors ir jo ištartą žodelyti girdėjo kuo puikiausiai, bet tiesiog privalėjo dar pasitikslinti tai, nes smegenys atsisakė tuo tikėti.

- Mes žaisime ne vieni. Žaidime dalyvaus ir tavo draugai bei sesuo.

- Tuomet atšaukime sandėrį!- suriko žaibuodama akimis Reihana. - Aš jų nestatysiu į pavojų.

- Neskubėk,- paliepė Tiagas. - Dar nepasakiau svarbiausio.

Šį kartą jo balsas buvo šaltas lyg ledas, o veidas persikreipęs iš pykčio. Atrodė, kad judviejų pokalbis jam taip nusibodo, jog norėjo spjaudytis ugnimi it drakonas.

- Ir koks tai dalykas?- nors ir labai stengėsi kalbėti ramiai, bet jos balsas vis tiek suvirpėjo.

- Jeigu nori atšaukti sandėrį, turi pasakyti, jog pasiduodi.

- Ir kas nutiks tada?

- Perkelsiu jus visus į Naitšadą, Košmarų karalystę, šešėlių namus.

Reihana visiškai nenorėjo patekti į tamsų, šaltą ir grobuonišką pasaulį, kuriame karaliavo blogis ir visi turėjo paklusti bahvoms. Taigi merginai nieko neliko daryti, tik sutikti dalyvauti toje nesąmonėje vadinamoje žaidimu ir tikėtis, kad kaip nors pavyks pergudrauti patį velnią.

- Po galais! Ir į ką aš įsivėliau?- Reihana susiėmė už galvos. - Ką man dabar daryti?

- Pasakyk ar atsižadi mūsų sandėrio.

- Ne,- ji tai ištarė taip tyliai, jog manė, kad jis negirdės. Bet jis išgirdo net jos kuždesį.

- Tuomet sėkmingo žaidimo.

Tiagas spragtelėjo pirštais ir jo rankose atsirado tamsiai ruda, medinė dėžė. Jis akimirką padelsęs ištiesė daiktą Reihanai. Iš pradžių ji visiškai nenorėjo imti tos nelemtos dėžės, bet vėliau supratusi, kad drebėdama it epušės lapelis vis tiek nieko nepakeis, neištaisys savo klaidos ištiesė ranką. Imdama dėžę ji netyčia prisilietė prie Tiago rankos ir jos kūnas ėmė dilgsėti. Tai priminė ne skausmą, o veikiau elektros srovę, kuri prieš mėnesį krestelėjo truputį drėgną Reihanos delną, kai ši nusprendė išjungti virdulį.

- Ačiū,- iškošė pro dantis mergina išsklaidžius keistajam jausmui.

Ji stipriai sugniaužė pirštinėtoje rankoje dėžę ir patraukė išėjimo link.