Prologas
Estera Kitana gurkštelėjo tamsiai rudo skysčio. Jis buvo stiprus ir siaubingai neskanus. Negana to dar atsidavė smirdančiomis kojinėmis. Bet moteriai tai buvo nesvarbu kaip ir tai, kad baras "Uraganas" atrodė lyg būtų nusiaubtas audros. Vienintelis jai nuoširdžiai rūpėjęs dalykas buvo kaip kuo greičiau prisigerti iki žemės graibymo.
Tvankiame, purviname bare garsiai skambėjo Modern Talking daina "Cheri Cheri Lady". Nors kūrinys ir buvo gražus, bet Estera vis tiek niršo, kad kvaili žemiečiai prieš išvykdami iš gimtosios planetos į savo atmintukus įsirašė šį kūrinį. Ir kodėl iš tuzino dainų šį tris tūkstančiai dvyliktųjų birželio trečiosios vakarą turėjo skambėti būtent ši? Negi visi Nibiru gyventojai pakvaišę dėl meilės?
Žaliaakė pažvelgė į apyšvarį stiklą stovėjusi priešais ją ant nudrengto, apibraižyto tamsiai rudo stalelio lyg tikėdamasi ten išvysti atsakymą į savo klausimus. Kelias akimirkas ramiai pasėdėjusi, Estera paėmė stiklą į virpančią ranką ir vienu mauku prarijo pigų viskį. Gerklę nudeginus alkoholiui ji užsikosėjo ir pajuto, kaip iš akių pabiro ašaros. Bet niekam tai nerūpėjo, nes visi susirinkę šioje landynėje žmonės ir antgamtiniai padarai tenorėjo vieno užsimiršti.
Paskubomis išgėrusi dar kelis stiklus bjauriojo gėralo, moteris pakilo nuo nepatogios kėdės ir pabandė sumedėjusiomis kojomis žengti tolyn. Ankščiau ji tai būtų padariusi be jokio vargo, nes buvo liekna ir visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti tobulą figūrą, bet toji senoji Estera mirė drauge su Morzanu. O naujoji kimšo viską, kas tik papuolė po ranka, o kartais ir ištisomis dienomis nieko nevalgydavo, nes per nuolatinius išgėrinėjimus paprasčiausiai pamiršdavo.
Žengusi kelis netvirtus žingsnius moteris suklupo ir pargriuvo ant grindų. Ir lyg tyčia nuo smūgio pasijuto taip prastai, kad net apsivėmė.
- Ir iki ko tu nusiritai?- nusijuokė kažkoks žmogus priėjęs prie gulinčios ir negalinčios atsikelti raganos. - Atrodai siaubingai. Nesuprantu kaip mano dėdė galėjo miegoti su tokia nevala kaip tu.
Lyg norėdamas dar labiau įskaudinti moterį atėjūnas jai prie pat veido prikišo veidrodį.
- Štai pažiūrėk į save! Negi taip atrodydama tikiesi atkeršyti Leilai?
Iš pradžių Estera nenorėjo žiūrėti į savo atvaizdą, bet kai nepažįstamasis paminėjo Leilą, kraujas jos gyslose užvirė ir moteris pakeitė sprendimą. Ji pažvelgė į veidrodį.
"Negi čia aš?"- klausė ji mintyse savęs žiūrėdama į susenusį ir išblyškusį it lavono veidą, paraudusias akis...
Net gi jos karamelinio atspalvio plaukai atrodė kitaip nei seniau. Buvo praradę spindesį ir purvini, aplipę žemėmis ir kažkokio maisto likučiais. Ir taip siaubingai dvokė, jog net moteris suraukė nosį. Atplėšusi akis nuo savo atvaizdo Estera dirstelėjo į savo vėmalus ir staiga suprato, kad ilgi plaukai kažkokiu jai protu nesuvokiamu būdu juose sugebėjo išsivolioti.
- Ko tu iš manęs nori?- paklausė ji.
Pašnekovas perdavė veidrodį žmogystai buvusiai jam už nugaros ir priėjo arčiau prie Esteros.
- Keršto,- atsakė jis.
Esterai vos pažvelgus į jo bronzinį veidą kažkas blykstelėjo atmintyje ir staiga suprato, kad tas vaikinas kalbėjęs su ja buvo Hado Mortemo sūnėnas Renė. Tas pats demonas, dėl kurio kaltės Leilai į rankas pateko pirmoji aukso kristalo dalis.
- Tai pirmyn nužudyk mane,- paragino jį moteris. - Vis tiek nebeturiu, ko prarasti.
Bet vietoj to Renė tik ranka perbraukė per savo pusilgius kakavos atspalvio plaukus ir pažvelgė taip lyg ši būtų visiška idiotė.
- Tikėjausi, kad man padėsi suvesti sąskaitas su sena prieše ir atkeršyti už dėdės mirtį, bet klydau,- vos vos šyptelėjo jis. - Nereikėjo man ieškoti tavęs.
Jis nusigręžė nuo savo pašnekovės ir pažvelgė į šalia stovėjusią savo bendraamžę, devyniolikmetę merginą.
- Eime, Jurika,- pasakė Renė juodaplaukei.
Ir ši pakluso jam, nes buvo įpratusi vykdyti stipresnių už save demonų įsakymus.
Akimirką padelsęs Renė nusekė paskui bendražygę.
- Palauk!- sušuko vos ne vos atsistojusi moteris ir purvinas rankas nusivaliusi į ne ką švaresnę pilką, išsitampiusią palaidinę.
Jurika sustojo ir klausiamai pažvelgė į Renė. Vaikinas tik gūžtelėjo pečiais lyg nežinodamas, ką daugiau į tai atsakyti ir samanų žalumo akimis dirstelėjo į iš visų jėgų bandančią ant kojų išsilaikyti raganą.
- Aš klausau tavęs,- jis sukryžiavo ant krutinės rankas ir laukė, kol keleriais metais už ji vyresnė moteris prabils.
- Aš tai pat noriu keršto. Jei tik padėsi man išnirti iš alkoholizmo liūno, aš tau padėsiu nužudyti Leilą.
- Tuomet sutarta.
Jie pažadą sutvirtino rankų paspaudimu. Ir nuo tos akimirkos apgailėtinas Esteros gyvenimas vėl įgavo prasmę.
